Žymus filosofas, kalvinistas Alvinas Plantinga, yra puikiai susipažinęs su pagrindiniais ateistų argumentais. Ne kartą, diskutuodamas sekuliariose mokslo įstaigose, jis iškeldavo klausimą: „Ar pakankamai pagrįsta išankstinė prielaida, kad Dievas egzistuoja?"
Diskusijų dalyviai, tikintys tiktai fiziniais reiškiniais bei materialiąja visata, žinoma, atsakydavo „NE". Tada Platinga klausdavo jų, ar pakankamai racionalu tikėti, jog kitų žmonių galvose gimsta mintys. Be kita ko, materialių įrodymų, kad smegenis turintys žmonės mąsto, kaži ar yra daugiau nei įrodančių Dievo buvimą.
Jei pašnekovai atsakydavo „taip", Plantinga pridurdavo, kad, tikėti Dievu racionalu, kaip ir tikėti, jog kitiems irgi gimsta mintys. Abudu šie teiginiai iš dalies grįsti tikėjimu.
Bet yra ir kitos priežastys, pagrindžiančios tikėjimo Dievo racionalumą (jos nagrinėjamos Chucko Colsono knygoje „Tikėjimas"). Vis daugėja įrodymų, jog visata - proto, o ne vien atsitiktinumo kūrinys.
Taip vadinamas „antropinis principas" teigia, jog protingos gyvybės atsiradimas įmanomas tik esant preciziškai tiksliai „iš pažiūros atsitiktinių ir tarpusavyje nesusijusių konstantų" kombinacijai. Vienas fizikas tai apibūdino taip: „Tarsi visata būtų žinojusi, kad mes ateisime". Milijardai ląstelių, sudarančių mūsų kūnus, darniai funkcionuoja tik todėl, kad jose užkoduota „protinga" informacija.
Taigi tikėjimas Dievu toli gražu neprimena iracionalaus šuolio į tamsą ar saviapgaulės. Darvinistas Dawkinsas, tikėjimą apibūdinantis būtent kaip saviapgaulę, tvirtina, jog jis save įvertintų 6 balais 7 balų skalėje, kur 1 reikštų tvirtą tikėjimą Dievu, o 7 - įsitikinimą, kad Dievo nėra. „Aš negaliu būti tikras, bet manau, kad Dievo buvimas neįtikimas," - teigia Dawkinsas. - Gyvenu vadovaudamasis prielaida, kad Jo nėra."
Didis filosofas Blezas Paskalis rašė, jog jei Dievo nėra, bet mes gyvename lyg Jis būtų, - nieko neprarandame. Bet jei Dievas yra, o gyvename tarsi be Jo - padarome lemtingą klaidą. Taigi, vystant Paskalio mintį, galima teigti, jog jei Dr. Dawkinsas būtų plaukęs Titaniku ir nelaimės akivaizdoje jam būtų pasiūlytos dvi valtys: viena, kuri tikrai nuskęs, o kita turinti 1/7 tikimybę išplaukti, jis būtų pasirinkęs nuskęsiančiąją. Tai - iracionalu.
Yra ir kitokių tikėjimo racionalumo įrodymų - tai Dievo įtaka žmonių gyvenimams bei visuomenei.
Kai krikščionybė ėmė plisti Romos imperijoje, žmonės pastebėjo, kad palyginus su Romoje įsivyravusia neviltimi bei niekingumu, krikščionys gyvena iš esmės kitokį, kupina vilties gyvenimą. Šis skirtumas tapo racionalia atsivertimo į krikščionybę priežastimi.
Šios priežastys išliko iki šių dienų. Evangelizacijų tyrimai rodo, kad žmonės tampa krikščionimis, nes krikščionybė atneša tikrų gyvenimo pokyčių, kurių negali suteikti ateistinė pasaulėžiūra.
Aukščiau išvardinti teiginiai pagrindžia tikėjimo Dievu racionalumą ir ragina mus stebėtis, kodėl aplink tiek daug netikėjimo. Filosofas Mortimeris Adleris, vienas žymiausių XX a. intelektualų, tikėjo, kad krikščionybė yra tiesa, tačiau nenorėjo jos priimti, nes būtų buvęs priverstas keisti savo gyvenimo būdą. Tačiau galų gale jis tapo krikščionimi, taip pat tapdamas dar vienu tikėjimo pagrįstumo įrodymu.
Parengė Dalia Janušaitienė pagal www.breakpoint.org