Yra daug psichologinių pamokymų, bet, manau, tai - savęs įtikinėjimas, kuris nepakeičia asmenybės iš esmės. Ar yra Biblijoje žmonių, kurių charakterį Dievas iš esmės pakeitė? Pavyzdžiui, žmogus buvo lėtas, bet tapo „smarkus", buvo užsidaręs - tapo bendraujančiu ir pan. Kaip ir kokiu būdu tai įvyko? Esu krikščionis.
Jokūbas
Esu įsitikinęs, jog kiekvienas žmogus nors kartą gyvenime buvo savimi nepatenkintas ir norėjo būti iš esmės kitoks nei yra. Ieškoti, žiūrėti į kitus, siekti pritapti prie vyraujančios mados yra būdinga ypač jauniems žmonėms, o kadangi jaunas žmogus dar nėra iki galo susiformavusi asmenybė, tai ir yra draskomas abejonių, prieštaringų jausmų ir nepasitenkinimo savimi.
Pažvelkime į šį klausimą iš krikščioniškų pozicijų. Biblija teigia, jog Dievas sukūrė ne tik pirmuosius žmones Adomą ir Ievą. Kiekvienas į žemę gimęs žmogus yra Dievo rankų darbas (Ps 139, 14). Prisimename ir tai, jog žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir pavidalą (Pr 1, 27). Tai irgi pasakytina apie visus žmones, ne tik apie pirmuosius. Dievo atvaizdas atsiveria ne viename žmoguje, jo neatskleidžia vienas psichologinis tipas ar būdo bruožas, jis atsiveria žmonių įvairovėje ir gausybėje. Žmonių skirtybė atveria tiek Dievo kūrybos mastus, tiek ir Jo Asmens neaprėpiamą didingumą.
Apsireikšdamas Mozei Dievas prisistato kaip „Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas" (Iš 3, 6). Čia sugretinamos ne tik trys kartos, bet ir labai skirtingos asmenybės. Abraomas - drąsus ir plačiai mąstantis, globėjiškas šeimos vadovas, gailestingas, kantrus, nuolankus, svetingas žmogus. Sūnus Izaokas - mąsli asmenybė, nepasižymėjo, kaip tėvas, drastiškais žygiais ar sprendimais. Jis buvo diplomatiškesnis žmogus. Vaikaitis Jokūbas visiška priešybė abiems: tikras nenuorama, gyveno nuotykių ir avantiūrų kupiną gyvenimą. Jis drąsus, suktas, išradingas, buvo gyvenimo mėtomas ir vėtomas, bet vis rasdavo jėgų atsitiesti ir skausme šauktis Dievo.
Tokios skirtingos asmenybės, tačiau Dievas sakosi esąs jų Dievas. Matome, kad Viešpats neišskiria, neišaukština vieno ar kito temperamento. Visa yra iš Jo ir Jam. Dievas nesiekia suvaržyti žmogų, nebruka jo į „teisingo temperamento" rėmus.
Visuomenė, kurioje gyvename, skirtingais laikmečiais iškelia vienas savybes aukščiau kitų, jas suabsoliutindama. Tuomet pasijaučiame spaudžiami būti tokie, o ne kitokie. Turime save prievartauti, kad „atitiktume kurpalių", o ne būtume savimi. Jaučiamės esą netikėliai tik dėl to, kad esame lėtesnio charakterio arba atvirkščiai, jog žmonių draugijoje negalime ramiai pasėdėti ar patylėti.
Mus sukūręs Dievas suteikė mums ir savitą temperamentą. Jis yra kaip duotybė, kad galėtume įvykdyti Dievo mums gyvenime iškeltus uždavinius. Tad priimdami temperamentą kaip Dievo dovaną susitaikome su tuo, kokie esame, ir nustojame siekti būti kitokie, įgyjame ramybę, aiškiau suvokiame, kodėl esame šioje žemėje, ką gražaus ir gero galime nuveikti per savo gyvenimą.
Nors temperamentas yra Dievo dovana ir duotybė, tačiau charakterį mes turime ugdyti. Negalime pateisindami savo netinkamo elgesį sakyti: „Toks jau esu, supraskite mane". Apaštalas Paulius savo jaunajam bendražygiui Timotiejui pataria ugdytis dievotumą (1 Tim 4, 7). Dievo žodžiu grįstas mąstymas ir gyvenimo būdas turėtų būti krikščionio gyvenimo kelias. Tad mums, kaip krikščionims, reikėtų skirti daugiau dėmesio ne į raišką (neneigiu, jog tai taip pat svarbu), bet į kokybę to, kas yra išreiškiama.
Jaunimo pastorius Ramūnas Jukna
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas