Ar dalinis kraujo vartojimas maiste (kepsniai, hematogenai ir t.t.) yra draustinas ir šių dienų krikščionims?
Nerijus
33 metai
Vilnius
Laba diena, Nerijau,
Jūsų minėtoje Rašto vietoje (Apd 15, 19-20) sakoma: „Todėl aš manau, kad į Dievą atsivertusių pagonių nereikia apsunkinti, o tik jiems parašyti, jog susilaikytų nuo susiteršimo stabais, nuo ištvirkavimo, pasmaugtų gyvulių mėsos ir kraujo". Tai apaštalo Jokūbo žodžiai, išsakyti Jeruzalės susirinkime, kuriame buvo sprendžiama, kaip elgtis įtikėjusiems Kristų pagonims.
Apaštalų laikų bažnyčioje buvo žmonių iš skirtingų etninių grupių (hebrajų ir pagonių), žmonių, turinčių skirtingus religinius papročius, dėl to buvo norima išvengti ginčų bei susiskaldymų. Jokūbas priminė pranašų žodžius, kad Dievas žadėjo atstatyti Dovydo palapinę ir suteikti galimybę regėti Jį visiems žmonėms, visoms tautoms. Todėl nesunkinkime pagonims kelio ateiti prie Viešpaties, sakė jis ir pasiūlė keturis dalykus, kurių turėjo laikytis iš pagonių kilę krikščionys: 1) negarbinti stabų, 2) neištvirkauti, 3) nevalgyti pasmaugtų gyvulių mėsos, 4) nevalgyti kraujo.
Atsikartoja Senojo Testamento paliepimai. Susipažinus su Senuoju Testamentu tampa aišku, kodėl žydai nevalgė kraujo. Susilaikyti nuo mėsos su krauju ir kraujo liepė Mozės įstatymas: „Tik mėsos su gyvybe, kuri yra kraujyje, nevalgykite" (Pr 9, 4); „Atidžiai žiūrėk, kad nevalgytum kraujo, nes kraujas yra gyvybė; neleistina valgyti gyvybės drauge su mėsa, išpilk jį žemėn kaip vandenį..." (Įst 12, 23-28).
Žydui kraujas reiškė gyvybę, o gyvybė priklauso vienam Dievui. Todėl valgyti mėsą su krauju ar patį kraują jiems buvo didelis nusikaltimas. Jie rėmėsi ir savo gyvenimo patirtimi: su krauju išeina ir gyvybė. Dėl šios priežasties visa mėsa buvo paruošiama taip, kad iš jos ištekėtų visas kraujas. Todėl pagonių praktika vartoti kraują buvo pasibjaurėjimas hebrajų akyse, kaip ir gyvulių smaugimas.
Iš šių ir kitų Šventojo Rašto vietų (Kun 3, 17; 17, 10-16) mums tampa aišku, dėl ko iš atsivertusių pagonių buvo reikalaujama susilaikyti nuo kraujo valgymo.
Kai kurie iš įtikėjusių fariziejų Jeruzalės susirinkimo metu reikalavo, kad iš pagonių kilę krikščionys laikytųsi Mozės įstatymo. Du paskutinieji nutarimo punktai (susilaikyti nuo gyvulio, kuriam nebuvo nuleistas kraujas, mėsos ir susilaikyti nuo kraujo) remiasi specifiniais hebrajų įstatymais, kurie buvo itin svarbūs jų akyse.
Apaštalai žinojo, kad dabar Dievui priimtinas esi ne dėl įstatymo darbų, bet dėl tikėjimo Jėzumi. Todėl draudimas valgyti mėsą su krauju galėjo turėti ir kitokią prasmę. Senajame Testamente kraujas buvo susijęs su ritualais. Aukos atnešimas dievams buvo būdingas antikiniam pasauliui. Gyvulių aukos buvo aukojamos namuose ir viešai.
Kunigų knygoje skaitome apie aukos kraują, kuris sutaikina nuodėmingą žmogų su Dievu: „Kūno gyvybė yra kraujyje; Aš jums jį daviau, kad juo ant aukuro atliktumėte sutaikinimą už savo sielas, nes kraujas sutaikina sielą" (Kun 17, 11-16).
Senojo Testamento metu už nuodėmes buvo aukojami gyvuliai: kadangi bausmė už nuodėmę yra mirtis, tai iš savo gailestingumo Dievas leido Senojo Testamento tikintiesiems pralieti gyvulio kraują, kuris sutaikindavo su Dievu. Nusidėjėlis atvesdavo prie aukuro gyvulį ir uždėdavo ant jo galvos rankas. Tai reiškė, kad mirti už nuodėmę turėtų jis, bet jo vietoj miršta gyvulys (Kun 5, 9; 1, 4: „Teuždeda ranką ant aukojamo gyvulio galvos, kad auka būtų priimta, ir jis būtų sutaikintas.")
Naujojo Testamento metu gyvuliai neaukojami, nes Kristus tapo ta amžina auka už mūsų nuodėmes (Hbr 9, 22; 12, 24; Ef 1, 7).
Dėl stabams paaukoto maisto Paulius rašė korintiečiams: „Maistas nepriartina mūsų prie Dievo. Kai valgome, nieko nelaimime, ir kai nevalgome, nieko neprarandame" (1 Kor 8, 8), taip pat ir romiečiams: „Dievo karalystė nėra valgymas ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje" (Rom 14, 15-17).
Apaštalas ragino vengti ginčų ir neniekinti dėl maisto kitų tikinčiųjų: „Silpno tikėjimo žmogų priimkite, bet venkite ginčų dėl skirtingų nuomonių. Vienas įsitikinęs, kad galima viską valgyti, o silpnas valgo tik daržoves. Kuris valgo, teneniekina nevalgančio, o kuris nevalgo, teneteisia valgančio, nes Dievas jį priėmė" (Rom 14, 1-3).
Medicinine prasme per kraują (pvz., perpilant kraują, įkandus vabzdžiui ar pasiutlige sergančiam gyvuliui) galima užsikrėsti daugeliu ligų. Šiandien Lietuvoje iš papjauto mėsai gyvulio kraujas yra išleidžiamas. Jei mėsa veterinariškai patikrinta ir gerai termiškai apdorota, valgykite ją į sveikatą.
Apibendrindamas čia išsakytas mintis ir atsakydamas į klausimą, kreipčiau Jūsų žvilgsnį į Evangelijos esmę - Kristų, kuris yra viso Šventojo Rašto esmė bei orientyras. Mokymai, raginantys susilaikyti nuo vieno ar kito maisto, pameta iš akių Šventojo Rašto pagrindinę žinią ir orientyrą - Kristų, ragina uoliai laikytis raidės, o tai darantys neretai yra gundomi niekinti to nedarančius.
Šiandien suvokiame, kad maistas nei daro mus šventesnius, nei atveria Dievo pažinimo pilnatvę, nei veda į Dievo karalystę. Tai labai aiškiai pasako apaštalas Paulius: „Maistas nepriartina mūsų prie Dievo. Kai valgome, nieko nelaimime, ir kai nevalgome, nieko neprarandame" (1 Kor 8, 8). Ir pats Jėzus sako: „Ne kas patenka į burną, suteršia žmogų, bet kas išeina iš burnos, tai suteršia žmogų" (Mt 15, 11).
Pastorius Darius Venslovas 
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas