Pradėjus ją skaityti, pajaučiu tokį svetimumą tarp Dievo ir manęs, jis tampa toks tolimas, kitoks, atrodo ne toks, kokį jį pažįstu. Nesuprantu, kodėl taip atsitinka? Argi Biblija neturėtų priartinti prie Dievo?
Gintarė, 19 metų
Kalbant apie Dievą ir Bibliją, svarbu suprasti, jog tarp jų esama tobulos harmonijos, nepriekaištingo suderinamumo, t.y. Dievas yra tiksliai toks, kokį Jį atskleidžia Biblija. Dievas negali prieštarauti Biblijai - savo Žodžiui - ir Biblija negali tvirtinti Dievui svetimų dalykų. Tai patvirtina jos prigimtis - juk ji visa, nuo pirmojo iki paskutiniojo žodžio yra įkvėpta paties Dievo: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas..." (2 Tim 3,16). Tad „konfliktas" tarp Dievo ir Jo žodžio yra tiesiog neįmanomas. Juk negali taip būti, kad Žodis, kurį Jis pats įkvepia, tolintų nuo Jo skaitytoją. Yra kaip tik atvirkščiai - per Šventąjį Raštą Dievas siekia apreikšti save ir kviečia žmogų artyn.
Taigi, man atrodytų, jog išgyvenant konfliktą tarp asmeninio Dievo suvokimo bei patyrimo ir Biblijos žodžio, jo priežasties reikėtų ieškoti išankstiniuose supratimuose apie Dievą ir ribotame Rašto pažinime. Ne paslaptis, kad kiekvienas žmogus, minintis Dievo vardą, turi sau susikūręs savitą Dievo paveikslą. Kiekvienas Jį suvokiame ir pažįstame kiek kitaip, priklausomai nuo to, kas ir kaip tą pažinimą formavo. Autentiškiausias Dievo pažinimo šaltinis, be abejonės, yra Šventasis Raštas, tad jo pagrindu formuojamas pažinimas bus arčiausiai tiesos. Jei skaitant Bibliją, jos ištarmės yra tolimos ir svetimos Jūsų turimam Dievo suvokimui, tuomet greičiausiai tie suvokimai yra nepagrįsti, arba paviršutiniškai interpretuojate skaitomą tekstą, arba gal būt yra abi šios prielaidos yra.
Pavyzdžiui, dažniausiai „suklumpama" skaitant Senojo Testamento tekstus, kuriuose išvystame labai rūstų Dievą, nors gal Jis įsivaizduojamas kaip labai geras, „saldus". Tokiu atveju, žinoma, svarbu praturtinti savąjį Dievo pažinimą ir Dievui būdinga rūstybės savybe, tačiau taip pat svarbu gebėti tinkamai suprasti tokius tekstus, atsižvelgiant į istorinį laikmetį, aplinkybes, Dievo apsireiškimo saiką, siekiant išvysti ne vien tik konkretų veiksmą, bet ir juo norimą pasakyti žinią.
Manau, kad, jeigu Jūs nuodugniau gilinsitės į Bibliją ir leisite jai „koreguoti" savo supratimus apie Dievą, Jūsų trokštama draugystė su Biblija netruks užsimegzti, o ir santykiai su Dievu bus kaip reikiant praturtinti. Taip pat patarčiau prašyti Šventosios Dvasios, pagrindinio Dievo žodžio autoriaus, pagalbos, kad suprastumėte Raštus, nes juos suprantant, širdis Dievo atžvilgiu tikrai negęsta, o užsidega: „Argi mūsų širdys nedegė, kai Jis [Jėzus] kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?" (Lk 24, 32).
Šiuo klausimu galėtumėte pasitarti ir su savo dvasiniu ganytoju arba pasidalinti namų grupelėje. Kitų tikinčiųjų įžvalgos ir patirtis tikrai turėtų pagelbėti. „Atverk man akis, kad stebuklus Tavo įstatyme regėčiau" (Ps 119,18).
Pastorius Mindaugas Sakalauskas
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas