Norėčiau sužinoti nuomonę apie alkoholio vartojimą. Mano asmenine nuomone (galbūt ji ir subjektyvi), Biblija nesmerkia saikingo vartojimo, bet smerkia girtuoklystę, nesaikingą vartojimą (panašiai kaip nesmerkia ir seksualinių santykių, bet smerkia paleistuvystę ir iškrypusius tokius santykius).
Ar galiu būti bendruomenės „Tikėjimo Žodis" nariu, jei turiu tokį požiūrį?
Iš anksto dėkoju už paiškinimus ir atsakymą.
Jonas
Jūs pakankamai tiksliai įžvelgiate tai, ko šiuo klausimu Biblija iš tiesų reikalauja iš krikščionio: biblinis normatyvas, t.y. moralinis įsakymas, galiojantis visiems krikščionims, yra susilaikymas, susivaldymas, santūrumas (Gal 5, 23; Tit 2, 2; 2 Pt 1, 6). Šventajame Rašte nedviprasmiškai smerkiamas nesaikingas stiprių gėrimų vartojimas, tačiau nereikalaujama visiškos abstinencijos.
Paulius moko, kad krikščionys neturi turėti problemų, susijusių su maistu ir gėrimu: „Maistas nepriartina mūsų prie Dievo. Kai valgome, nieko nelaimime, ir kai nevalgome, nieko neprarandame" (1 Kor 8, 8); „Dievo karalystė nėra valgymas ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje" (Rom 14, 8); „Jei su Kristumi mirėte pasaulio pradmenims, tai kodėl gi, tarsi tebegyvendami pasaulyje, pasiduodate nuostatoms („Neliesk! Neragauk! Neimk!" - visa tai vartojama dingsta) pagal žmonių priesakus bei doktrinas?" (Kol 2, 20-22).
Krikščioniška laisvė leidžia tiek saikingai vartoti alkoholį, tiek visiškai nuo jo susilaikyti, tačiau nei viena, nei kita nėra labiau dorybinga. Visiškas susilaikymas tik tada nėra pateisinamas ir geras, jei ši praktika laikoma labiau bibliška, dvasiška ar taikoma kaip normatyvas kitiems.
C. S. Lewis savo knygoje „Tiesiog krikščionybė" šiuo klausimu rašo: „Būtų neteisinga manyti, kad visi krikščionys privalo būti visiškai negeriantys; islamas, o ne krikščionybė yra absoliučios blaivybės religija. Žinoma, bet kuriam krikščioniui gali būti privaloma tam tikru metu susilaikyti nuo svaigiųjų gėrimų dėl kelių priežasčių: jis yra toks žmogus, kuris pradėjęs gerti, nebegali sustoti; ar todėl, kad pinigus nori atiduoti vargšams; arba todėl, kad yra su girtauti linkusiais žmonėmis ir nenori jų pastūmėti gerti. Tačiau pats nesmerkia; ir jam malonu matyti, kaip kiti žmonės džiaugiasi tuo dalyku, nuo kurio jis susilaiko. Vienas iš blogo žmogaus bruožų yra tas, kad ko nors atsisakydamas pats, jis nori, jog ir visi to atsisakytų. Tai nėra krikščioniška. Krikščionis gali apsispręsti dėl ypatingų priežasčių atsisakyti ko nors: vedybų, mėsos, alaus ar kino; bet kai tik jis pradeda aiškinti, kad tie dalykai yra patys savaime blogi, imama iš aukšto žiūrėti į šių dalykų neatsisakiusius, - jis jau klysta" (76 psl.).
Svarbu pastebėti, jog, pasak Pauliaus (1 Kor 8; Rom 14), tikintieji yra moraliai įpareigoti atsižvelgti į „silpnuosius", t.y. tuos, kurie sąžinėje (be to, psichologiškai ir fiziologiškai) nėra laisvi nuo tam tikrų įtakų. Pavyzdžiui, jei kieno nors saikingas mėgavimasis alkoholiniais gėrimais gali ką nors iš aplinkinių vesti į girtuoklystę, t.y. į nuodėmę, tuomet geriau visiškai susilaikyti - „gera yra nevalgyti mėsos, negerti vyno ir vengti visko, kas tavo brolį piktina, žeidžia ar silpnina" (Rom 14, 21). Taip elgtis skatina meilė bei krikščioniška moralė, nes girtuoklystė yra priešiška sveikam krikščioniškam gyvenimui ir turi būti aiškiai smerkiama ir uždrausta bažnyčios nariams. Biblinis susilaikymas arba visiška blaivybė (abstinencija) turi būti apgalvota, sąmoninga ir nukreipta į silpnesniųjų poreikius (Rom 14; 1 Kor 8).
Mano įsitikinimu, bažnyčios „Tikėjimo žodis" narys turi teisę tiek į visišką abstinenciją, tiek į saikingą alkoholio vartojimą, jei tai neskaudina, nežeminina bei nepiktina aplinkinių, o taip pat nestumia nei jo paties, nei silpnesniųjų į nesusivaldymą ir girtuoklystę.
Pastorius Darius Širvys
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas