Laimonas, 40 m, Klaipėda
Įvairūs apvalymo, pašventinimo vandeniu ritualai buvo naudojami senovės (babiloniečių, egiptiečių, kretiečių) bei tebenaudojami šiuolaikinėse (induizmas ir kt.) religijose, todėl vandens, kaip religinio simbolio, naudojimas religinėse praktikose nėra išskirtinis krikščionybės ar judaizmo požymis. Šlakstymai, panardinimai, įvairūs apsiplovimo ritualai dažniausiai simbolizuoja apvalymą, naują pradžią ir pan. Ritualiniai apšlakstymai (Hbr 9,19-20), apsiplovimai, suteikiantys žmonėms ir kunigams ritualinį šventumą bei teisę artintis prie Dievo, minimi Kunigų knygoje 13-17 ir 19 skyriuose, Psalmių knygoje, kur užsimenama apie nuodėmių nuplovimą (Ps 51, 2.7). Įvairūs apsiplovimo ritualai ir tradicijos vystėsi ir gyvavo dar iki Kristaus, t.y. Senojo Testamento ir tarptestamentiniame laikotarpiais (Mk 7,4; Hbr 6,2), be to, labai tikėtina, kad atsivertusieji į judaizmą būdavo taip pat krikštijami vandeniu. Jono Krikštytojo kvietimas apsivalyti ir krikštytis Jordano upėje buvo deramai suprantamas ir atspindėjo ne tik Senojo Testamento, bet ir tuometines judaizmo religines tradicijas. Laiško Hebrajams autorius mini mokymą apie „krikštus" (dgs.) - Hbr 6, 2, o tai patvirtina judaistinės „krikštų" praktikos buvimą dar iki Jėzaus.
Galiausiai Biblijoje, t.y. tiek Senajame Testamente, tiek Naujajame Testamente, išryškėja simbolinė vandens tematinė linija (Pr 2,10-14; Ez 47sk., Jn 3, 5; Jn 7, 38; Apr 22,1 ir kt.), nors Naujajame Testamente ji įgauna išskirtinę teologinę prasmę, susijusią su Kristaus mirtimi, prisikėlimu ir Amžintuoju Gyvenimu.
Pastorius Darius Širvys
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas