17 metų
Krikščioniškame gyvenime nėra bendravimo su Dievu formulės ir taisyklių. Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą ir pavidalą, todėl žmoguje atsiskleidžia jo Kūrėjo bruožai. Žmogus apdovanotas gebėjimais kurti, išrasti, mąstyti, apdainuoti gamtą ir ne tik. Apmąstydamas Dievo kūrybą Dovydas sušunka: „Girsiu Tave, kad taip nuostabiai ir baimę keliančiai esu sukurtas" (Ps 139, 14).
Taigi, kūryba yra Dievo duotas įrankis žmogaus saviraiškai, kuriuo jis gali garbinti savo Kūrėją. Išties gali būti, kad Dievas per tapybą atskleis tam tikras mintis, padės nurimti ir t.t. Kita vertus, malda ir Šventojo Rašto skaitymas gali pažadinti tapyti ir ant drobės išreikšti savo susitikimą su Dievu meldžiantis ar skaitant Raštą.
Tačiau reikėtų nepamiršti, jog net ir Dievo apdovanotas žmogus krito į nuodėmę. Taip sugedimas ir tamsa įėjo į žmogaus pasaulį, buvo suterštos ir Dievo dovanos, kurios gali būti ir netinkamai naudojamos - naudodamas įspūdingas ir kvapą gniaužiančias dovanas žmogus gali daryti nuodėmę ar net tarnauti tamsai.
Teisingas kelias yra puoselėti maldingumą ir kūrybingumą. Tačiau kūryba niekada neatstos bendrystės su Dievu - ji negali tapti pakaitalu. Žmogui reikalinga transcendencija - šios tikrovės peržengimas, o tai įmanoma tik vystant bendrystę su Kristumi (kuris yra ir Dievas, ir Žmogus) meldžiantis, skaitant Raštą, lankant bažnyčią ir t.t.
Užsisklendimas savyje, savo, nors ir kūrybiniame, kiaute veda mus tolyn nuo Dievo. Girtina puoselėti kūrybingumą, tačiau svarbu tai daryti ne maldingumo sąskaita. Atvirkščiai, te maldingumas skatina kūrybingumą, o kūrybingumas tepraturtina maldos ir bendrystės su Dievu gyvenimą.
Pagarbiai,
pastorius Ramūnas Jukna
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas