Darius, 21 m., Vilnius
Sveikas, Dariau. Tavo minimą sąvoką „besąlygiška meilė" išpopuliarino humanistinių pažiūrų psichologas Carlas R. Rogersas. Jo manymu, žmogus iš esmės yra geras ir jį reikia besąlygiškai priimti, tai yra, priimti jį tokį, koks jis yra, nes žmogus iš esmės yra geras. Tik toks nevertinantis, neteisiantis ir nesmerkiantis psichologo santykis į klientą, anot Rogerso, atveria kelią kliento atstatymui, tinkamai savijautai ir t.t. Ši įtakinga XX amžiaus psichologijos srovė, be abejonės, paveikė ir krikščionis. Krikščionys pradėjo mąstyti: „Kas gali taip „besąlygiškai" priimti ir mylėti? Tik Dievas."
Tačiau ar Biblijos Dievas, taip kaip ir Rogerso teorijos besilaikantis psichologas konsultantas, priima ir myli besąlygiškai? O gal visgi Dievas kelia žmogui tam tikras sąlygas?
Be abejo, Šventasis Raštas sako, jog „Dievas yra meilė" (1 Jn 4, 8), ir toji meilė nėra tik jausmų antplūdis, nėra tik žodžiai. Didžiausias Kristaus meilės įrodymas - Jo mirtis ant kryžiaus: „Niekas neturi didesnės meilės kaip tas, kuris savo gyvybę už draugus atiduoda" (Jn 15, 13). Tad kai kalbame apie Dievą, Jo meilę, mes visada turime tos meilės įrodymą - kryžių. Kryžius atskleidžia Dievo meilės gelmę, kuri yra stulbinama - Dievo Sūnus atidavė savo gyvybę už žmones.
Tačiau ar Dievas tą meilę dalija besąlygiškai, nieko iš žmogaus nereikalaudamas? Atsakymas būtų ir „taip", ir „ne". Taip, Dievas parodė savo meilę žmogui, bet iš jo nereikalauja meilės. Jis nekelia sąlygų ir žmogaus nešantažuoja: „O dabar tu privalai mane mylėti". Atvirkščiai, apaštalai subtiliai ir jautriai skelbia Dievo gerumą ir nuodėmių atleidimą per Kristaus sutaikančią mirtį.
Kita vertus, Dievo meilė kelia sąlygas. Kristus sako: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi" (Mk 8, 34). Tad matome, jog priimdami Dievo meilę savo gyvenime, mes turime įvykdyti tam tikras sąlygas - imti kryžių. Krikščionys turi suvokti, jog privalo atsiduoti Dievui. Ant kryžiaus susitinka Dievo ir žmogaus meilė. Kristus paaukojo save ant kryžiaus, o mums įsakyta imti kryžių ant savo pečių ir kasdien jį nešti.
Sunku sutikti su humanizmo idėja apie besąlygišką meilę, nes ši filosofija išaukština tik gerąją žmogaus pusę (nereikalaudama žmogaus pasikeitimo, nerodydama į jo blogus darbus), visiškai pamiršdama ar net sąmoningai neigdama tamsiąją - nuodėmingąją jo pusę. Tiksliai yra pasakęs prancūzų mąstytojas B. Pascalis: „Tikroji religija turi nurodyti žmogui jo didybę ir skurdą, sukelti jo pagarbą ir panieką sau, meilę ir neapykantą". Krikščionybė būtent tai ir teigia. Ji atskleidžia, jog žmogus yra nuodėmingas ir linkęs daryti bloga, bet tuo pat metu skelbia, jog žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą.
Tad, mano manymu, teigti, jog Dievo meilė yra besąlygiška, būtų klaidinga. Ji yra tokia milžiniška ir beribė, jog žmogus negali iki galo suvokti jos gelmių. Tai didžiulis vandenynas, kurį regime, kuriuo grožimės, tačiau kurio negalime iki galo išsemti. Dievas per savo Sūnų ateina į mūsų gyvenimą atleisdamas mūsų nuodėmes, pakeisdamas mūsų širdis ir dovanodamas gyvenimą. Tačiau tuo pat metu Jis teikia jėgų ir rodo kelią, kuriuo turime eiti paskui Jį. Ant savo pečių paėmę kryžių ir eidami šiuo siauru išganymo bei pasikeitimo keliu mes atbaigsime pradėtą išganymo darbą Kristuje.
Pagarbiai,
pastorius Ramūnas Jukna
Žiūrėti visas klausimų - atsakymų temas